VILNIAUS ARKIVYSKUPO GINTARO GRUŠO HOMILIJA

 

Šv. Juozapas yra ne tik mūsų visų globėjas bet ir didžiulis pavyzdys mūsų tikėjimo gyvenime.  Jis pats gyveno ypatingu laiku – tarpslenkstyje tarp Senojo Testamento ir Naujojo Testameno. Pirmajame skaitinyje girdėjome apie patriarchų, pranašų palikimą, kuris mums buvo duotas, kad mes galėtume suprasti Dievo siekimą suburti savo Tautą. Per tai mes gavome įstatymus, kuriais žydų tauta anuomet gyveno.

Būti tikinčiuoju anuomet buvo - laikytis įstatymo, atlikti savo pareigą Dievui, kaip Jis to prašė, su pagarba, meile, kartais su baime. Juozapas išaugo tokioje visuomenėje. Atrodo, kad viskas pasikeitė su Angelo apsireiškimu Mergelei Marijai ir Angelo apsireiškimu Juozapui. Atėjo stulbinanti žinia – kad Dievas tampa Žmogumi ir apsigyvena tarp mūsų. Nuo Kristaus gimimo iš esmės pasikeitė Šv. Juozapo gyvenimas. Tuo gimimu iš esmės pasikeitė ir mūsų gyvenimas. Tikėjimo gyvenimas iš esmės pasikeitė.

Vienoje dainoje gražiai apdainuojama Šv. Juozapo išgyvenimai, žinant, kad jis turi Dievo Sūnų savo rankose ir Jis yra pavestas jam globoti:

 

Kaip tai įmanoma, šis Vaikelis taip saldžiai miegantis ant rankų/

Angelas sakė, kad tai Dievo Sūnus/

Bet kaip tai gali būti?/              

Tėve, parodyk, kur man eiti šiame Tavo plane/

Kaip aš galiu būti Dievo Sūnaus tėvu/

Dieve, aš visą savo gyvenimq buvau paprasčiausias dailidė/

O kaip dabar man auginti Karalių?

 

Ta nuostaba turi kilti ne tik Šv. Juozapui. Žmonijos, t.y. mūsų, santykis su Viešpačiu yra perkeistas. Kaip Juozapas galėjo matyti gyvenantį Dievą, savo šeimoje, bendrauti su Juo kaip tėvas su Sūnumi, taip ir mes dėl Kristaus mirties ir prisikėlimo, dėl mūsų Krikšto,  esame pakviesti į perkeičiantį santykį - į asmeninį santykį su Dievu, kokį turėjo Šv. Juozapas. Esame kviečiami ne tik atlikti pareigas, religinį kultą, bet atverti savo širdis šiam naujam santykiui. Pirmiausia su Dievu, o po to, kaip Šv. Juozapas - sugebėti pamatyti, atrasti Dievą, gyvenantį mūsų tarpe, mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse, parapijoje. Taigi štai koks iššūkis mums duotas Šv. Juozapo - sugebėti atrasti ir pamatyti Dievą, gyvenantį tarp mūsų.

Šiais metais, kuomet mes švenčiame Pašvęstojo gyvenimo metus, mums primenama, kad Evangelijos patarimai bei mokymai skirti ne tik vienuolėms ir vienuoliams, bet ir visiems tikintiesiems, priėmusiems Krikštą. Mes galbūt neduodam skaistybės, paklusnumo ir neturto įžadų, kaip vienuoliai. Šv. Juozapas jų taip pat nedavė. Tačiau visi esame kviečiami gyventi pagal Kristaus skelbiamus Evangelijos pamokymus.

Skaistumas Šv. Juozapo gyvenime pasireiškė ne tik fizinių santykių neturėjimu, bet ypatingai sugebėjimu atverti širdį Dievui savo šeimoje. Ne mažiau esame kviečiami ir mes atverti savo širdis savo šeimos artimui, kad atradę Kristų artimo asmenyje, galėtume tarnauti Kristui.

Juozapas buvo darbininkas, jo šeimos neturtas paženklino tai, kur buvo tikrasis šio šventojo turtas – tai Šventoji Šeima. Jis atrado tikrąjį savo džiaugsmą joje. Ir mes esame kviečiami atrasti, kad didžiausias mūsų turtas yra pirmiausia Dievas ir artimieji.

Šv. Juozapas paklusnumą įgyvendino sugebėdamas nežinioje atsiliepti į Angelo jam duotą žinią sapne. Ir mes Gailestingojo Jėzaus paveikslo pamaldumo esame kviečiami pasitikėjimo, meilės santykio:,,Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Tas pasitikėjimas leidžia sekti ten, kur veda Dievas.

Šv. Juozapo – Visuotinės Bažnyčios ir ypatingai šios parapijos globėjo užtarimas tepadeda mums patirti Dievą mūsų tarpe, matyti Jį vienas kitame.

 

Vilniaus Šv. Juozapo parapija

2015-03-19