top of page

TRIDUUM SACRUM

  Didžioji savaitė atveda tikinčiuosius į lemtingąją krikščionių tikėjimui kelio atkarpą. Ypač per tris šventąsias dienas, vadinamąjį Triduum Sacrum, nesuskaitoma gausybė žmonių išgyvena skandalingo, – nes nepaaiškinamo  – Jėzaus žmogiškumo iššūkį, mestą gerai suprantamam šio pasaulio valdžios atstovų ir valdžią išlaikyti trokštančių nežmoniškumui.

  Iš šių trijų dienų būtent Didysis ketvirtadienis yra kone žmogiškiausia, humaniškiausia krikščioniškojo metų ciklo švenčių. Net ir tos dienos liturgija iš tikrųjų yra akiplėšiškumas. Tačiau kas jau bent vieną kartą patyrė, kiek naujų jėgų suteikia sąmoningas Didžiojo ketvirtadienio šventimas, tas nebeatmes kvietimo dalyvauti Paskutinės Vakarienės liturgijoje. Čia rasime viską, iš ko susideda žmogaus gyvenimas. Meilė ir neapykanta, švelnumas ir kankinimai, šventė ir tardymas, prisipažinimas ir išsigynimas, mirtina drąsa ir bailumas, intymumas ir panieka, viltis ir nusiminimas, pasitikėjimas ir išdavystė – šie poliai aprėpia tos dienos įvykius. Tą dieną nuo biblinių įvykių įtampos plyšta žmogaus širdies oda. Pirmiausia, žinoma, tuomet, jei leidžiamės persmelkiami liturgijoje išgyvenamų temų. Taip ši diena kaip kempinė nubraukia visus mūsų gerus pasiryžimus. Tai, kas lieka, nėra idealus žmogus. Tai ir ne tikėjimo išpažinimas. Lieka tik praraja. Kaltės ir nesėkmės, mirties ir sunaikinimo praraja.

  Tiek, tik tiek lieka iš gyvenimo, kuris prasidėjo taip viltingai ir buvo toks išganingas bei gelbstintis, kaip Jėzaus: nelieka nieko, išskyrus beprasmį skausmą, vienatvę ir mirtį. Sukeltą baisios kaltės ir dar baisesnės neapykantos. Kad ištvertume ir išlaikytume neapsakomą šių įvykių intensyvumą ir mastą, Didžiojo ketvirtadienio liturgija labai atsargiai veda mus į gelmę – savos širdies bei viso pasaulio gelmę. Kad pajėgtume tokį akistatos su žmogiškumo bedugne iššūkį priimti, reikia turėti daugiau drąsos nei bet kokiu kitu drąsos demonstravimo atveju. Mūsų pasaulis ir visuomenė taptų kitokie, jei drįstume nusileisti į savo giliausią gelmę taip kaip Didįjį ketvirtadienį.

  Didysis penktadienis – tai diena, kuri, kadangi eina iš karto po Didžiojo ketvirtadienio, apsaugo mus nuo pavojaus tuoj pat išdildyti iš mūsų žvilgsnių tą žmogiškumo prarają, kuri mums atsivėrė Didįjį ketvirtadienį. Maža to: Didysis penktadienis pažvelgia į šią prarają dar įdėmiau, nepaprastai tiksliai ir giliai. Vis daugiau mūsų amžininkų laiko neįmanomu dalyku, kad Didysis penktadienis (vis dar) minimas, o juo labiau – švenčiamas. Teismo nuosprendžiai pašalina iš viešųjų patalpų kryžius su nukryžiuotoju. Nepakenčiamas darosi vien Nukryžiuotojo vaizdas, nekalbant jau apie tai, ką Jis skelbia. Jam nėra vietos pasaulio dėsningumuose. Tačiau Dievas būtent Didžiojo penktadienio įvykių padariniais įsikiša į rafinuotus valdžios ir jėgos žaidimus ir atidengia nežmoniškumo struktūras.

  Didysis penktadienis reiškia, kad ne žmonės aukojami Dievui, kaip buvo nuo senų laikų įprasta. Ne žmonės užmušami (skerdžiami) ir sudeginami tam, kad kiti nusipelnytų Dievo palankumą. Didysis penktadienis – tai paskutinis ir galutinis klaidingos žmonių aukojimo ideologijos demaskavimas.

  Didysis penktadienis – tai garsus angelo šauksmas, sustabdantis Abraomą. Didysis penktadienis – tai balsas, tarsi sakantis mums: žmogau, liaukis aukojęs man savo laisvę. Aš noriu, kad būtum laisvas. Didysis penktadienis tarsi sako mums: žmogau, liaukis aukojęs man savo gyvenimą. Aš noriu, kad tu gyventum. Didysis penktadienis – tai šventė, kai viskas pastatoma ant vienintelės kortos. Dievas nesiskųsdamas perima visą atsakomybę už žmogaus laisvę. Jėzaus krauju uždedamas antspaudas ant žmogaus išlaisvinimo iš vergijos laiško. Ir prakartėlė iš vidaus nudažyta Didžiojo penktadienio kraujo spalva. Dievas tikrąja to žodžio prasme pamiršta savo Sūnų. 

  Didysis penktadienis ryškiausiai parodo mums, kur mes atsiduriame, jei pasikliaujame savo protu, jei leidžiamės jausmų užvaldomi, jei mūsų instinktai ima mums keršyti, griaudami mūsų gyvenimą, kurį jiems aklai patikėjome. Tada ir atsitinka, kas turi atsitikti: dieviškasis teisėtumas tampa pavaldus (pralaimi) žmogaus kerštui. Kaip dažnai dar ir šiandien tai įvyksta mūsų miestų gatvėse, mūsų minčių ir širdžių vaizdiniuose. Didžiojo penktadienio šventimas kaip tik ir įkiša pirštą į šią mūsų žaizdą. Tai iš tikrųjų akiplėšiškumas. Žmogau, kaip žemai tu nupuolei? Taip, pažvelgus į Nukryžiuotąjį, tyloje nuaidi šis klausimas: žmogau, kaip žemai tu nupuolei?

  Šį klausimą iškęsti nepabūgus padeda trečia ir paskutinė Triduum Sacrum diena, Didysis šeštadienis. Tai diena, kai nieko neatsitinka. Viskas baigta. Viskas žuvę. Bent jau taip atrodo. Diena tuščia. Širdis tuščia. Ašaros išverktos. Visa, kas iki šiol ką nors reiškė, prarado prasmę. Visa, kas mums iki tol teikė džiaugsmą, tampa lėkšta. Regis, kad meilė, kuri mus gaivino ir palaikė, pranyko, taip pat tikėjimas, viltis ir net ilgesys. Niekas daugiau nebeturi vertės.

  Kas išdrįsta priimti visa tai lyg savo paties gyvenimo dalį, tas jau pasiruošė tapti tuo, į ką veda Jėzaus sekimas, t. y. nauju žmogumi, besiveržiančiu į gyvenimą. Būtent čia, nuliniame tikėjimo taške, vilties Ground Zero, žlugimo ir pralaimėjo bedugnėje, – būtent čia įvyksta sunkiausiai įsivaizduojama šventė: Velykos.

bottom of page